Keista, nors jau įpusėjome 2019 m. sausio mėnesį ir jau turėtume tvirtai žengti į priekį, tačiau mūsų vis dar nepaleidžia praėjusių metų darbai, nebaigtos užduotys, nepasidalinti pasakojimai ir vis dar nepamirštos istorijos ar emocijos. Taip ir mūsų, 10 LSMUG mokinių ir mano bei Editos kelionė į Izraelį, kurios pristatymas, vykęs sausio 11 d., tarsi priminė... O mes dar tiek Jums nepapasakojome!

Ankstyvas gruodžio 8 d. rytas. Kauno oro uostas. Vykstame į Izraelį, į šalį, kuri garsėja savo etninėmis ir kultūriškai skirtingomis bendruomenėmis. Mūsų kelionės tikslas viena iš šių bendruomenių – Taikos kaimas, kuriame ar netoli jo gyvena beveik 3000 juodaodžių izraelitų, tikinčių, jog yra antikinės Izraelio teritorijoje gyvenusios genties palikuonys, ir nors teigia, jog neturi religijos, tačiau meldžiasi pagal Senąjį Testamentą.

Pirmieji šios bendruomenės nariai į Izraelį atvyko dar XX a. 7 deš., Amerikoje prasidėjus juodaodžių civilinių teisių judėjimams, kurie jiems leido suprasti, jog, jei nori pabėgti nuo segregacinių normų, nuo Amerikos bei joje propaguojamo gyvenimo būdo... Daugiau nei 300 jų, pirmiausia, patraukė į Liberiją, kurioje keletą metų praleido dykumose, kur stengėsi, jų teigimu, apsivalyti nuo nuodėmingo gyvenimo ir tik tada grįžti į šventąją žemę. Kai kuriems skamba juokingai, tiesa? Tačiau tuo tikėjo daugybė žmonių, kurie savo gyvenimą Amerikoje iškeitė į kelių metų klajones po Liberiją, gyvenimą palapinėse, o vėliau ilgą kelią, kol buvo pripažinti vietinės Izraelio valdžios ir gavo žemės savo namams, iškilusiems Dimonoje. Iš karto buvome įspėti ir apie tai, jog visi šios bendruomenės gyventojai – veganai (dalis jų net dirba veganiškų produktų ūkyje, kuris yra didžiausias veganiškų produktų tiekėjas visame Izraelyje), bendruomenėje niekas nerūko, nevartoja alkoholio, sportuoja, kartu organizuoja šventes, kartu dirba ir atlieka darbus, kartu mokosi (turi savo nuosavą mokyklą). Žodžiu, UTOPIJA!

Po trumpos viešnagės Tel Avive, atvykus į Dimoną ir į „Taikos kaimą“, pasirodė, jog visi šie pasakojimai TEISYBĖ! Ir nors ten praleidome tik 4 dienas, kurių metu dalyvavome zumbos pamokose (buvau sužavėta moterų, kurioms 50-60 metų, energija ir ritmo jautimu), savanoriavome 10 - tokų įrengtame sode, tvarkydami teritoriją ir karpydami medžius (nes kaime visi darbus atlieka drauge), dalyvavome diskotekoje (mūsų vaikams dar reikėtų ilgai dirbti, kad išsilaisvintų iš kompleksų ir pradėtų šokti taip, tarsi niekas nemato, o, patikėkite, delegacijos nariai to buvo pamokyti), ėjome į pamokas, valgėme tradicinį veganišką maistą (net Gustei, kuri grasino, jog atsiveš kiaulės koją, – šis maistas visai patiko ), vykome į Jeruzalę, grožėjomės dykuma, vykome į Tel Avivą ir tiesiog nuoširdžiai ir daug bendravome.

Jei būčiau kelionių gidė, tai, vykstantiems į panašią kelionę, ją apibūdinčiau taip: „Tai kelionė tiems, kurie yra pavargę nuo spindesio, nori prisiminti, ką reiškia bendravimas bei bendradarbiavimas, ir nori pasikrauti energijos, kuri pulsuoja šių izraelitų dainose ir šokiuose “.

IKI KITŲ KARTŲ!

P.S. Dėkojame tiems, kurie užsuko į kelionės pristatymą ir išgirdo dalį smulkmenų, o kiti jau kovo mėnesį galės ištarti Shalom mūsų draugams, kuriuos sutikome Izraelyje, ir išgirsti jų pasakojimus!

P.S.S. Dėkojame DofE Lithuania programai, kuri ieškojo norinčių bendradarbiauti su Izraeliu!

Neformaliojo švietimo skyriaus vedėja

Sandra Gaučiūtė